„Tylus vakaro aidas, kuris dar ilgai skambės mintyse, tik taip galėčiau apibūdinti „Tėkmėje“. Tiek daug juoko, muzikos, žmonių ir akimirkų, kurias norėjosi sustabdyti“, – po renginio sakė „Tėkmėje“ dalyvė Toma Ivanauskaitė.

Šie žodžiai taikliai apibūdina rugsėjo 5-ąją Rumšiškėse vykusį projektą „Tėkmėje“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių rajono savivaldybė. Antrą kartą į Lietuvos etnografijos muziejaus prieplauką susirinkę rumšiškiečiai ir profesionalūs menininkai leidosi į vakarą, kuriame susitiko praeitis ir dabartis, žmogus ir kraštas, muzika ir judesys.

Tačiau „Tėkmėje“ buvo ne tik vieno vakaro renginys. Jo istorija prasidėjo gerokai anksčiau – repeticijose, dirbtuvėse ir susitikimuose, kuriuose skirtingų kartų žmonės mokėsi vieni iš kitų ir pamažu tapo viena kūrybine bendruomene.

Prie šokio dirbtuvių prisijungusiai aktyviai Rumšiškių bendruomenės narei Aušrai Gerulaitienei šis susitikimas buvo ypač prasmingas. 2024-aisiais ji „Tėkmėje“ dainavo kartu su Rumšiškių miestelio dainininkais. Šį pavasarį išgirdusi kvietimą prisijungti prie šokio, atsakymą žinojo iš karto: „Privalau ten būti.“

Repeticijose svarbu buvo ne tik išmokti judesius. Pamažu kūrėsi ryšys tarp žmonių, o skirtingos patirtys virto bendra kūryba.

„Čia vėl iš naujo išgyvenau tą tikrą, tyrą džiaugsmą, kai bendra kūryba ir jaukūs juokeliai akimirksniu suartina skirtingų kartų rumšiškiečius, dar ką tik buvusius visiškais nepažįstamaisiais“, – pasakojo Aušra. Anot jos, ypatinga buvo galimybė būti kartu, patirti kažką naujo ir iš arti pamatyti profesionalių šokėjų, tapusių jų mokytojais, judesių grakštumą.

Būtent iš tokio buvimo kartu ir prasidėjo šių metų „Tėkmėje“.

Kai iš vandens išnyra praeitis

Vienu svarbiausių šių metų projekto pasakojimų tapo senosios Rumšiškės – gyvenvietė, kurios vietą šiandien žymi Kauno marios.

Šią istoriją šokio kalba pasakojo choreografai Stefanija Nosovaitė ir Jokūbas Nosovas. Kartu su vietos bendruomenės žmonėmis jie kūrė pasirodymą apie laiką, tęstinumą, praradimą ir tai, kas išlieka net tada, kai pasikeičia pati vieta.

Choreografei Stefanijai atspirties tašku tapo žmonių ir gyvenviečių istorija, slypinti Kauno marių dugne. „Norėjosi šią praeitį sugretinti su šiandiena – žmonių gyvenimais, buitimi, patirtimis ir istorijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Laikas nesustoja, žmonės ir aplinkybės keičiasi, tačiau tikros vertybės išlieka. Kaip ir vanduo – jis teka toliau“, – pasakojo Stefanija.

„Ši mintis atsispindėjo ir pačiame kūrinyje. Jokūbas tapo tarsi žmogumi, ateinančiu iš praeities – iš vandens jis išniro vilkėdamas hidrokostiumą ir kartu su savimi tarsi atsinešė ten gyvenusių žmonių istoriją. Vėliau mūsų judesiai susijungė, šokome duetą, kartojome tuos pačius choreografinius motyvus. Man tai buvo svarbu: praeities ir dabarties žmonės gali būti skirtingi, tačiau tam tikros vertybės, patirtys ir žmogiški dalykai išlieka tie patys. “, – sakė Stefanija

Kūrinio dalimi simboliškai tapo ir baltos kėdės. Jos simbolizavo žmones, kadaise gyvenusius ten, kur šiandien tyvuliuoja marios.

Stefanija sąmoningai paliko vietos ir improvizacijai. Dalis judesių buvo iš anksto numatyti, tačiau bendruomenės dalyviai galėjo į kūrinį atsinešti savo patirtį ir individualumą. Taip šokis tapo ne vien choreografų darbu, bet ir pačių rumšiškiečių istorijos dalimi.

Svarbią atmosferos ir dramaturgijos dalį sukūrė Eglės Gelažiūtės-Pranevičienės muzika. Ji padėjo sujungti skirtingus kūrinio elementus ir sustiprino pasakojimą apie praeitį, dabartį ir nenutrūkstamą laiko tėkmę.

Kai bendrystė tampa kūrinio dalimi

„Tėkmėje“ šiemet svarbus buvo ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats kūrybos procesas – susitikimai, bendros repeticijos, mokymasis vieniems iš kitų ir pamažu užsimezgęs ryšys. Vietos žmonės nebuvo tik žiūrovai – jie tapo dainos, muzikos, pasiruošimo ir viso vakaro dalimi.

Į dainavimo dirbtuves susirinkę rumšiškiečiai mokėsi, ieškojo, kartojo ir pamažu tapo viena kūrybine grupe. Vadovaujami vokalo mokytojos Guostės Bridikytės, jie jaukinosi Gabrielės Vilkickytės dainas, o vėliau šios repeticijos persikėlė į sceną – vietos gyventojai atliko bendrus kūrinius kartu su pačia Gabriele. Ir ne tik autorines Gabrielės dainas – jungtinį pasirodymą papildė pagal Rumšiškių krašto poetų V. Daunio, J. Aisčio, A. Baranausko eilėraščius parengtos dainos bei aranžuotes vietos meno kolektyvams.

Bendros kūrybos linija tęsėsi ir su elektroninių sutartinių grupe „Sutartronica“, kuri renginiui atnešė kitokį skambesį, tačiau kartu išlaikė ryšį su tuo, kas sena ir savita. Tai buvo dar vienas susitikimas, kuriame skirtingi muzikiniai pasauliai susijungė į naują kūrinį.

Tą vakarą scenoje susitiko ne tik skirtingi atlikėjai. Susitiko žmonės, patirtys, kartos, tradicijos ir šiuolaikinė kūryba. Vieni atsinešė savo krašto atmintį, kiti – profesionalią kūrybinę patirtį, dar kiti – smalsumą išbandyti kažką naujo. Galbūt todėl bendri pasirodymai tapo viena svarbiausių „Tėkmėje“ vakaro dalių.

Kai mintys teka per žmogų

Po visko lieka ne tik tai, kas buvo pasakyta scenoje. Lieka vieta, vaizdai, garsai, prisilietimai ir mintys, kurios iš renginio iškeliauja kartu su žmogumi.

Grafikos dizainerės Laimutės Varkalaitės sukurti vizualiniai elementai renginiui suteikė savitą, atpažįstamą veidą. „Tėkmėje“ ji apibūdina kaip būseną, kurioje susitinka žmogus, kūryba ir kraštas.

„Tarp dangaus ir žemės yra jis – žmogus. Tėkmėje. Savojoj. Kokia ji? Ar ji turi spalvą? Kokia kalba ji kalba? Ar tas sūpavimas žalių smilgų marių – tai ji? Ar ji apglėbia? Saugo? Ar sušildo, kai kojos basos, o akmenys šalti? Mąstau. Ir mintys – tėkmėje“.

Jos mintyse Rumšiškių kraštovaizdis tampa kūrybos dalimi – pievos, marios, augalai, paukščiai ir vanduo virsta linijomis, spalvomis ir simboliais.

„Esu laiminga kurdama ir ta kūryba galinti prabilti jausmine kalba. Pasikalbėkim“, – sako menininkė.

Tai, kas lieka

„Tėkmėje“ šiemet dar kartą tapo vakaru, kuriame praeitis nebuvo palikta vien prisiminimų puslapiuose – ji atgijo žmonių balsuose, judesyje, muzikoje ir bendrystėje.

Rumšiškių kultūros centro direktorė Modesta Kalinauskienė sako, kad šiandien „Tėkmėje“ jau turi savo istoriją. „Renginio „Tėkmėje“ vakarą buvome ten, kur kadaise buvo namai, o šiandien teka marios. Kur vanduo slepia praeitį, o žmonės ją sugrąžina: daina, judesiu, muzika ir buvimu kartu. „Tėkmėje“ ne tik koncertas. Tai mūsų atmintis, kuri teka toliau. Ačiū, jog esate jos dalimi.“