Rumšiškių kultūros centre vykęs renginys „Senųjų Rumšiškių fotografijų balius“ pristatė unikalią idėją, kurią sugalvojo amerikietis Elliot Matz. Tai projektas, kuriuo siekiama atkurti senąsias, šiandien jau nebeegzistuojančias Rumšiškes. Idėjos autorius ir iniciatorius Elliot Matz bei koordinatorius Darijus Rimkus Rumšiškių miestelį, esantį marių dugne, siekia atkurti pasitelkdami virtualiąją realybę.
Elliot Matz yra Amerikos žydas, kurio tėvai gyveno senosiose Rumšiškėse. Prisimindamas savo tėvus ir mąstydamas apie šį kraštą, Elliot Matz nori atkurti senųjų Rumšiškių miestelio modelį.
Renginys neapsiribojo vien idėjos pristatymu – jis subūrė vietos bendruomenę pasidalyti gyvais prisiminimais, fotografijomis, patirtimis. Kalbinti Rumšiškių gyventojai liudijo apie praeitį, kuri vis dar gyva atmintyje, bet nyksta kartu su senstančia karta.
Renginio metu Rumšiškių miestelio gyventojai pasidalijo savo prisiminimais apie senąsias Rumšiškes ir parodė išsaugotas nuotraukas. Į vienos iš pašnekovių Genutės Subačienės klausimą, kurį laikotarpį norima pavaizduoti – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, t. y. 1914 m., ar prieš užliejimą, idėjos koordinatorius Darijus Rimkus atsakė, kad idealus variantas būtų pavaizduoti senąsias Rumšiškes prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet iš to laikmečio likę mažiausiai medžiagos. Taip pat Elliot Matz pridūrė, kad originali idėja buvo atkurti miestelį tokį, kokios ir buvo Rumšiškės. Taip pat prieš tai buvo svarstyta idėja įkurti muziejų po atviru dangumi.
Kitas pašnekovės Genutės klausimas – kodėl pasirinktos būtent Rumšiškės? Lietuvoje yra iki šiol išlikusių miestelių, kuriuose vis dar yra likęs žydiško paveldo ir dvasios. O Rumšiškėse nieko neliko, nes per Pirmąjį pasaulinį karą viskas sudegė. Idėjos autorius atsakė, jog atkurti miestelį norėtų todėl, kad iš čia kilę jo protėviai.
Kai idėjos autorius paklausė Genutės Subačienės nuomonės apie sumanymą įamžinti senąsias Rumšiškes, ji atsakė nevienareikšmiškai – pati visada norėjusi, kad miestelis būtų prisimintas, nes „gretos retėja – vis mažiau lieka tų, kurie dar prisimena užlietas Rumšiškes“. Vis dėlto yra sulaukusi ir bendruomenės kritikos: „Kam šito reikia? Kam čia, vidury miestelio?“ Genutės nuomone, galbūt pritrūko entuziazmo ar stipresnio lyderio. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad stengiamasi atgaivinti šį svarbų istorinį tarpsnį.
Kitas iš pakalbintų Rumšiškių miestelio gyventojų – Bronislovas Babkauskas, gimęs dar senosiose Rumšiškėse, kurios šiandien ilsisi Kauno marių dugne. Jis su nostalgija prisimena savo jaunystę ir gyvenimą tuometiniame miestelyje. Bronislovas pasakoja, kad lankė Rumšiškių mokyklą, kurią sudarė trys atskiri pastatai. Pokario metai buvo sunkūs, tačiau vaikai rasdavo būdų džiaugtis gyvenimu – viena iš mėgstamiausių pramogų buvo maudynės upėje. „Vienintelis šviesos šaltinis buvo žibalinės lempos. Prie jų ne tik ruošdavome pamokas, bet ir vykdavo diskotekos“, – prisimena pašnekovas. Nors kasdienybėje netrūko sunkaus darbo, žmonės mokėjo džiaugtis ir mažais dalykais. „Buvom biedni, bet laimingi“, – šypsodamasis sako Bronislovas, atverdamas duris į praeitį, kurioje paprastumas ir bendrystė buvo neatsiejama gyvenimo dalis.
Renginys paragino susimąstyti apie išlikusį stiprų emocinį ryšį su senosioms Rumšiškėms. Žmonių atmintyje jos tokios pat gyvos – tokie renginiai ir iniciatyvos paskatina jas išlaikyti gyvas ir ateities kartoms. Bendruomenės dalyvių atvykimas ir pasidalijimas savo prisiminimai bei nuotraukomis rodo norą įsitraukti į projekto kūrimą ir galimybę vėl išvysti senąsias Rumšiškes. Tai ne tik technologinis projektas – tai jausmingas bandymas atkurti tai, kas buvo, ir išsaugoti tai, kas dar liko – prisiminimuose, žodžiuose, širdyse.
Straipsnio autorė – Kauno Kolegijos komunikacijos studentė Auksė Asilavičiūtė
Nuotraukų autorė – Edita Paulauskienė