Jorė, Jurginės, Ganiklio diena – tai pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.
Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.
Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.
Dalinamės Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių folkloro ansamblio „Praviena” video „Jurgi, Jurgi, šildyk žamį…”
Pradžiūvo, įšilo žemelė, sužaliavo pievos, išsprogo pirmieji pumpurai….Mylinčiam žemę žmogui, žemdirbiui, prasideda darbymetis, svarbiausias metas, kuriam jis atsakingai ruošdavosi. Ir ne veltui, juk žemė maitintoja visus metus peni. Pavasarį – kiekviena diena svarbi, tad ilgai miegoti – ne valia. Pamenu, kai dėdė su jauduliu balse pasakodavo, kaip svarbu buvo laiku suspėti nudirbti visus darbus. Pagarbiai jis elgėsi su žemele, tausojo ūkio padargus, mylėjo ir savo darbinį arklelį, kuriuo ne tik savo, bet ir kaimynų žemes išdirbdavo. Talkindavo visiems, niekam neatsakydavo, bet pirmiausia – savo žemes „apeidavo“. Tas „pirmasis įėjimas“ jam buvo didžiulė šventė – nauja pradžia. Todėl apsitaisęs švariais lininiais marškiniais, susikaupęs, išsiblizginęs arklą, išsišukavęs ir šviežioje žolėje išganęs žirgelį, patraukdavo į laukus. Išvaręs pirmąją vagą sustodavo, pasilenkdavo, paimdavo saują žemių, įdėmiai ją apžiūrėdavo, po to pilnus plaučius įkvėpdavo jos kvapo ir, pagarbiai pabučiavęs, supildavo atgal į vagą. Kartais, į ją užkasdavo nuo šventų Velykų stalo likusį stipriausią margutį (tą, kuris laimėdavo margučių daužymo rungtynes, jei kas nors jo „nepasisavindavo“), nes jame yra likusi gyvybė. Gyvastis už gyvastį. Žemelė dosni, tad ir mums reikia būti dosniais, dalintis…
Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių folkloro ansamblio „Praviena” vadovė Ernesta Žiūkienė
Video ir montažo autorė Aušra Radzevičienė