Spanguolio nuotykiai

Barstukai nuo senovės saugo ne tik girias, giraites ir miškus, kuriuose gyvena, bet ir žmonių namus. Be to, anksčiau į kluonus (tokius didelius, tvirtus medinius pastatus, kuriuose būdavo kuliami ir laikomi javai) barstukai kartais net atnešdavę lobių. Kai kada naktimis viename ar kitame žmonių kluone rengdavę puotas, valgydavę ten šeimininko jiems paliktą duoną, sūrį, sviestą ir kitus gardėsius. Žmonės be galo džiaugdavęsi radę tik maisto likučius – tai reikšdavo, kad tais metais bus gausus derlius.
Štai Dovainonių miške, Mergakalnio barstukų giraitėje gyvena toks barstukas Spanguolis. Paprastai vaikšto visas laimingas, išsipuošęs barzdelę spanguolėmis ar bruknėmis. Jo žandukai irgi kaip uogelės – raudoni raudoni ir labai apvalūs. Tokie raudoni ir apvalūs jie ne tik dėl gero būdo, o ir dėl to, kad jis – girios ugniagesys. O kaitroj dirbti – ne juokas. Kadangi saugo mišką nuo gaisrų, turi tokį raitytą vežimaitį su smėliu. Jei kartais prireiktų gesinti poilsiautojų paliktą žariją. Šioje barstukų giraitėje gana ramu – vieni kitus saugo ir aptikę tokią netikėtą žariją puola ją gesinti. Tačiau vieną kartą nutiko kai kas neįprasta…
Ankstyvą savo rytą Spanguolis pradėdavo ugniagesių stoginėj su kvapniai garuojančiu kavos puodeliu. Ta ugniagesių stoginė buvo užrioglinta kone į pačią didžiosios pušies viršūnę – kad kuo geriau matytųsi visas kraštas. Taip kasryt Spanguolis gana smarkiai pasportuodavo – įsivaizduokite, jei jums į darbą ar mokyklą reikėtų užkopti milžiniško medžio šakomis! Lyg kokiems lokiukams. Tad, kaip sakoma, palaikyti formą jam buvo visai nesunku.
– Kokia gera Spanguolio forma! – kalbėdavo iš apačios gėrėdamiesi kiti barstukai ir barstukės.
– Lyg kokios spanguolės! – vaipydamasis juokais paerzindavo toks barstukas vardu Rūgulis.
– Eik eik. Pažiūrėk į jo raumenis!
Spanguolis pamojuodavo jiems savo raumeningomis rankomis ir išsitraukęs didžiulį žiūroną dairydavosi po mišką.
Rudenį temsta vis anksčiau ir anksčiau. Vieną tokį lyg bėgte temstantį vakarą Spanguolis apžvelgė mišką ir Kruonio pusėje išvydo ugnį.
– Jau kažkas poilsiauja, – pasakė sau.
Tačiau po penkių minučių tolyje laužai ėmė rodytis vienas po kito – lyg juos kas sėtų! Spanguolis šoko į savo sklandytuvą ir nedvejodamas pasileido tolyn. Ir žemyn.
Artėdamas suprato, kad čia vienas šito neįveiks, tad išsitraukė garsiakalbį ir pranešė:
– Dėmesio dėmesio! Viso miško barstukai, prie mūsų giraitės kilo gaisras, kartoju, kilo gaisras. Tikslinu – kilo daug gaisrų, daug gaisrų. Bet vis tiek prašome likti ramiems ir su vaikais persikelti į povandenines slėptuves.
Neabejotinai, visi ramūs neliko. Tačiau patraukė slėptuvių link.
Visi suprato, kad vienas Spanguolis tokio gaisryno neįveiks. Todėl tie, kas galėjo, su kibirais ir laistymo žarnomis nuskubėjo ugnies kryptimi. Tarp jų – Mariabarzdis, Girulis, Naktižiedė, Vėdrynės vyras, net ir tas pats Rūgulis.
Atlėkę išvydo, kaip Spanguolis nuožmiai kovoja prieš žėrinčius ugnies kalavijus. Iš marių nešė ir pumpavo vandenį, lakstydami nuo vieno ugnies židinio prie kito. Kol galiausiai, jau tik visai auštant, galėjo atsikvėpti.
– Žinai, ta tavo forma išties gera, – skaidrindamas nuotaiką pajuokavo Rūgulis.
– Ačiū. Tavo irgi nebloga. Tik skonis kiek parūgęs, – atsakė Spanguolis. Visi kartu prapliupo juoktis.
Tik žvilgt – ir vėl pora nedidelių ugnelių įsižiebė!
– Iš kur jos kyla??? Kas tai?
– Sekime kryptį, gal ką rasime.
Visi pasileido ugnies pėdsakais. Tekini bėgo, bėgo, kol pateko į tankumyną, kur medžiai susipynę lyg koks lizdas. Ir staiga girdi – žagt. Žagt. Žagt žagt. Žaaaagt.
Kaip tik žagt – taip kibirkštis.
Draugai tyliai tyliai praskleidė šakas. Ogi žiūri:
– Žaaaaaaaagt!
Ten devyngalvis slibinas iš pasakos nukritęs žagsi. Ir kaip tik žagsi – taip ugnį paleidžia.
– Nekirskite…
– Mums…
– Žagt…
– Galvų…
– Mes…
– Nerandame…
– Žagt…
– Namų…
– Žagt, žagt…
Visos devynios galvos išgąstingai prakalbo.
– Nebijok. Nebijokite. Nežinau, kaip sakyt. Vienaskaita ar daugiskaita… – atsisukęs į draugus pečiais sugūžčiojo Girulis.
– Gal malonėtumėte išsižioti? Turiu tokio visai stebuklingo gėrimėlio nuo žagsulio, mat ir pati, žagt, dažnai žagsiu. Na va, matot. Žagt, – prisiartino Naktižiedė ir pati užsilašino lašelį.
Slibinas nepatikliai susižvalgė pats su savimi ir nulenkęs galvas visgi išsižiojo. Vos lašas palietė kiekvieną liežuvį, žagsulys liovėsi.
Visi nurimo. Devyngalvis papasakojo savo istoriją: vieną senelį, savo anūkėliui besekant pasaką, baisiai apėmė miegas. Seneliui užsnūdus, pasaka nutrūko, o nutrūkus – prakiuro.
– Per tą plyšį aš ir iškritau… O kaip grįžti – nežinau…
Nukrito devynios didelės ašaros.
– O gal mes galime tą pasaką pabaigti sekti? – sumanė Naktižiedė.
Visi susėdo ir vienas po kito sekė tą pasaką. Priėję tą vietą, kur ši nutrūko, sekė sekė, kol surišo. Tada sekė sekė, kol susiuvo. Tada sekė sekė, kol pasekė. Žiūri – slibinas jau pasakoj.
Ir ugnis užgesinta, ir pasaka pasekta. Beliko visiems eiti miegoti…
Labos nakties, vaikai. Ir, kaip sakoma, saldžių sapnų, ramių slibinų.

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, 2025