Ši barstukė vidutinio amžiaus, labai išmintinga, truputį raganiška. Turi burtų lazdelę iš šeivamedžio šakelės. Augina retus augalus ir moka keletą gerų burtažodžių. Turi burtų lazdelę iš šeivamedžio šakelės ir pilną darželį gėlių pagal savo vardą – naktižiedžių.

Naktižiedės istorija

Barstukai be galo mėgsta įsikurti po šeivamedžiais. Tarp jų šaknų ir išeina puikūs nameliai! Po vienu jų gyvena tokia barstukė Naktižiedė. Ji – labai išmintinga ir truputį raganiška. Prie savo prijuostėlės nešiojasi prisirišusi tokią šeivamedžio šakelę. Žmonės šneka (tiksliau – barstukai šneka), kad ta šakelė nepaprasta, kad tai – burtų lazdelė. Kita vertus, kai kurie žmonės šneka ir kad žemė plokščia, taip kad negalima viskuo aklai tikėti.
Ir visgi – jei ką užpuldavo baisus kosulys, tučtuojau skubėdavo pas Naktižiedę. Ši katiliukyje išvirdavo kažin kokių žolelių ir prisakydavo kaip ką ir kiek vartoti. Po savaitėlės kosulinis barstukas jau lakstydavo sveikas kaip ridikėlis. Jei pasitempdavai kojelę – žinojai, kad Naktižiedė bus užmaišiusi kokio gero tepalo iš medaus ir dar kaži ko. Net jei susirgdavai liūdesio liga, ir tą Naktižiedė galėjo pagydyti. Bet vieną kartą ėmė dėtis keisti dalykai.
– Naktižiedėle, man jau savaitę skauda galvą, gal patartumei, oi, kuo išsigydyti?
– Pirmiausiai, gerai išsimiegok. O aš surinksiu žolelių ryšelį ir pagaminsim tokį gėrimuką.
Naktižiedė kaip įprasta patraukė į laukines miškų pieveles, kurias puikiai pažinojo.
– Kad tave barstuko barzda pritrenktų! Kas čia nutiko?
Pirmoji pievelė – nurudusi, nujuodusi, išdžiūvusi ligi paskutinio šapelio.
– Kad tave barstuko barzda priplotų! Ir čia?
Antroji pievelė visa skylėta ir išdžiūvusi lyg susirangiusi plaukuota milžino ausis.
– Kad tave barstuko barzda nuvožtų! Net ir čia!
Ir trečiojoje pievelėje nė vienos žydinčios gėlelės, nė vienos žalios žolelės. Tamsu lyg slibino pažasty.
Kas gi čia galėjo nutikti? Parskuodus namo Naktižiedė sukvietė skubų barstukų susirinkimą ir papasakojo, kas nutiko.
– Reikės eiti žvalgybon, – nusprendė Girulis, Spanguolis ir Mariabarzdis.
– O tiems, kam skauda, kaip nors pakentėti. Vietoj žolelių kol kas gydysimės dainomis ir miegu – šios irgi labai neblogai padeda. Bent kurį laiką.
Ėjo žvalgybon vieną naktį. Nieko. Ėjo antrą. Nieko. Ėjo trečią. Spėkit kaip buvo? Nieko.
Kol devintąją naktį mato – atplaukia kažkoks laivelis, keli žmonių vyrai iškelia dideles statines su kaukolių ženklais ir pradeda pilti švytintį, aitriai dvokiantį skystį tiesiai žemės, ant žolės, ant medžių! Barstukai, būdami maži, jų pulti negalėjo, tai pradėjo mėtytis kankorėžiais. Anie tik pasijuokė. Bet tada atsargiai priėjo Naktižiedė ir sako:
– Ką jūs, ponai, čia darot?
– Kas čia per pelė šneka? Ir koks tavo reikalas? – tyčiodamasis atkirto vienas žmonių vyras.
– Cha cha cha tikrai, gerai čia pasakei, pelė, – nusižvengė kitas.
– Prašome, ponai, taip nesielgti.
– Ir kas mus sustabdys? Dvokiančių pelių būrys?
– Cha cha cha tikrai, gerai čia pasakei, dvokiančių pelių būrys…
– Paskutinį kartą gražiai prašau, – ramiai pasakė Naktižiedė.
– Ir ką tu mums padarysi? Užcypsi mus negyvai?
– Cha cha cha tikrai, gerai čia pasakei…
– Gerai, jau užsičiaupk, – nutildė aną trečiasis.
Vyrai atsidarė trečiąją aitraus kvapo skysčio statinę ir jau rengėsi pilti. O Naktižiedė tik capt savo šeivamedžio lazdelę ir pamojus pasakė tokį burtą, kurio čia negaliu ištarti, kad netyčia ir čia nesuveiktų.
Staiga – vienam išaugo nosis kaip baravykas. Kitam – ausys kaip lepšiai. Trečiam – … trečias išsigandęs tiesiog paslydo ir nudribo ant užpakalio. Baisiausiai persigandę šie pradėjo maldauti burtą panaikinti:
– Mes prižadam daugiau niekada niekada!…
– Ir kitus sudrausminsim!
– Bet ar išties reikia tokių pamokų, kad saugotumėt savo namus – gamtą? – paklausė Naktižiedė.
Visi patylėjo ir susimąstė. Vienas nesusimąstė, nes buvo išsiblaškęs žmogus.
Kitą rytą barstukai ir tie trys žmonių vyrai pradėjo tvarkyti nuniokotas pieveles – išarė žemę, išnešė pažeistas žoleles, pasėjo naujų žolelių ir gėlelių. Kol užaugs, kol žemelė pailsės – ilgokai užtruks.
– O, žiūrėk, tavo nosis tokia pati kaip anksčiau! Tik šnervės labai didelės liko!
– Kad jos visada tokios buvo…
Visi smagiai nusikvatojo ir nuo to laiko elgėsi kiek kitaip.
Gal vis dėlto stebuklinga ta lazdelė? 🙂

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, 2025