Mariabarzdžio istorija

Mūsų barstukų giraitėje graži vasara. Vaikštinėji tarp kvepiančių medžių, renki didžiagalvius, pūstažandžius grybus. Skainioji uogeles. Po to visas miško išmyluotas, saulės išbučiuotas nusileidi šlaitu ir braidai pro žalsvą, bet vaiskų marelių vandenį.
– Kaip gyvas, Mariabarzdi? Ar nereik pagalbos? Kažin, ar per savaitėlę išsiplausi? – linksmai paklausia Girulis.
Tuo metu Mariabarzdis kaip tik rengiasi savo kassavaitiniam barzdos plovimui. Aišku, kad nepatikėsite, bet jo barzda, kai nesurišta, siekia marias. Tiesa, sklando legenda, kad kai labai gerai išsimiega, užauga tiek, kad siekia kitą krantą.
Nors puikiai žino, kad jo barzda ilgiausia visose Lietuvos giriose, bet yra išmintingas ir gana kuklus, tai tuo džiaugiasi tyliai. Tą savo barzdą jis turi susirišti į didelį kuodą ir nešiotis kuprinėlėje ant pečių, nes kai ši išsivynioja, tai nudryksta iki pat marių vandens. Kadangi nusidriekia į vandenį, tai kartais marių mergaitės į ją visokių marių augalų ar net akmenėlių pripina.
Ir šįkart Mariabarzdis iš visų jėgų suėmė savo barzdą, susuktą į kuodą, ir paleido išsivynioti nuo šlaito. Pūkšt!
– Oi, Giruli, juokai juokais, bet pamiršau savo šampūno statinę… Naktižiedė buvo privirus iš visokių gėlelių ir žolelių, palikau namie…
Taip ir gyveno vieni kitiems smagiai pagelbėdami. Bet bendraudavo jie ne tik vienas su kitu. Nedaug kas žino, bet kadų kadaise per marias ėjo be galo ilgas tiltas. Nuo Mergakalnio iki Viršužiglio buvo nutiestas gražiausiais raštais išmargintas medinis tiltas. Ant to tilto dailiai buvo išrašytos ir labai senos istorijos – apie tai, koks gražus pasaulis.
Tuo tiltu su mažais žirgeliais keliaudavo vieni pas kitus barstukai. Iš vieno kranto – į kitą. Ir atgal. Sustodavo ties viduriu, jau betemstant, pasigrožėdavo saulėlydžiu. Pasnausdavo. Ir vėl tolyn. Vieni kitiems gabendavo visokių gėrybių – lininių audinių, gintarėlių, paveikslų ant ąžuolo lapų. Pasakodami istorijas, dainuodami daineles:
– Tad eikim linksmaaaai
Barstukų takais.
Margais ir gaiviais
Girelės namaaaais!
Tačiau viena diena išaušo visai netikėta. Koks pusšimtis barstukų su žirgeliais ir karietėlėm įprastai keliavo tiltu. Staiga, iš niekur nieko į lengvą žydrą dangų trenkėsi didžiulė juodų debesų gniūžtė. Didelių, sunkių juodų debesų. Tada dar viena. Ir dar. Ir dar!
– Kas tai?
– O Dievulėliau!
– O Pūškaiti!
Barstukai nerimastingai dairėsei. O dangus sunkėjo ir, rodos, vis spaudės prie žemės ir vandens. Sūkuriais ėmė kilti vėjai, kriokliais šūkauti lietūs. Barstukai laikėsi įsikibę tilto ir vieni kitų. O tiltas… siūbavo. Siūbavo, lingavo, suposi. Traškėjo, cypė, girgždėjo. Drebėjo, tirtėjo ir ėmė skilti…
– Geeeelbėkit! – klykė barstukai.
– Tprrrrrr!– išgąstingai prunkštė jų arkliukai.
Tiltas pradėjo byrėti. Dideliais, sunkiais gabalais. Kas čia bus?! Kas čia bus?!!!
Tuo tarpu nuo Mergakalnio kranto viską išvydo Mariabarzdis ir kiti. Nieko geriau nesugalvodamas, Mariabarzdis įsuko savo barzdą ir sviedė ją tolyn. Vieną, antrą, trečią kartą. Kol pasiekė į byrantį tiltą įsitvėrusius, ant nuolaužų vos išsilaikančius barstukus.
– Čiupkit barzdą ir…vyniokite ją tolyn!!!
Taip visi ir padarė – šiaip ne taip nurimę vienas po kito įsikibo į barzdą, ją atvyniodami ir siųsdami į kitą marių krantą. Ant kranto buvę kiti barstukai stipriai laikė Mariabarzdį, kad šis pats neįpultų gelmėn.
Galiausiai Mariabarzdžio barzda pasiekė Viršužiglio krantus, o senasis puikusis tiltas… dundėdamas nugrimzdo į marių gelmes.
Vienas po kito ta barzda visi pasiekė vieną ar kitą krantą, apsikabino, išsibučiavo ir pagaliau bent kiek atsikvėpė. Pamažu šita baisiausia jų gyvenime audra liovėsi. Tilto, kaip matote, kol kas taip niekas ir neatstatė, bet, svarbiausia, visi liko gyvi ir beveik sveiki. Tik Mariabarzdžio barzda, kol visi išlipo, ėmė ir… nuplyšo.
Visi sužiuro.
– Niekis! Vienas kitas šimtmetis ir ataugs, – atlėgus nusikvatojo Mariabarzdis.
– Mariabarzdi… Tu esi mūsų didvyris!
Abu krantai sustoję giedojo padėkos giesmes Mariabarzdžiui ir dievams. Viskas baigėsi laimingai. Nuo to laiko barstukai plaukioja laiveliais arba juos perneša paukščiai. Taip kad kai būsite prie marių, paukščių labai nebaidykite.

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, 2025