Girulio istorija

Vieną vakarą Girulis atsiplėšęs gabalėlį beržo tošies kaip įprasta sėdo rašyti laiško savo kitapus marių gyvenančiai mylimajai Amilei. Tiesa, išsiųsti nė vieno jų taip ir neišdrįso. Pasirodo, kartais nugalėti didžiulį, stiprų priešą gali būti daug lengviau nei pasakyti ,,myliu“. Išraitęs savo vardą laiško apačioje atsiduso, sulankstė popieriaus lapą ir gražiai padėjo į kuparą greta kokio pusšimčio kitų laiškų. Mažame jo namelyje jau buvo bebaigianti degti žibalinė lempelė, artėjo vidurnaktis. Girulis jau buvo beguląs į savo šiugždančią lovą iš ąžuolo lapų, kaip staiga pasigirdo smarkus pūkšt, o jį lydėjo… tylus kūkčiojimas. Barstukas išlėkė į lauką, apsidairė, tačiau nieko nematė.
– Kas nutiko? Kas čia rauda? – savo žemu, bet gerumo kupinu balsu paklausė Girulis. Tylu.
Barstukas dar valandėlę narstė po krūmus, paparčius ir pušų šakas, bet nieko nerado. Grįžo į savo trobelę. Užvėrė girgždančias dureles ir jau klestels į savo lovą, tik žiūri – ant jo pagalvės snaudžia kažin kokia labai maža mergelė. Maždaug avietės dydžio. Girulis, nujausdamas, kad čia jos gailiai verkta, nežadino, tik gražiai apklostė liepžiedžiais, o pats prigulė ant savo supamojo krėslo iš riešutų kevalų.
– Gal gilių kavos? – vėlyvą rytą laibas balselis pažadino vieną Girulio ausį. Barstukas krūptelėjo, bet tuoj susigaudė – čia gi mažoji mergelė.
– Atleisk, kad taip įsibroviau. Ir ačiū, kad mane užklojai liepų žiedais.
– Na, į sveikatą. Bet kas tu ir iš kur tu atsiradai? Ar tai tu taip gailiai vakar verkei?
– Oi… tikriausiai, kad aš. Aš… Aš marių laiškanešė Ugė. Jau gerą savaitę gabenau paštą iš kito marių kranto, buvau visai prie pat Dovainonių, kai visai netikėtai pralėkė milžiniška motorinė valtis ir įsukusi mano visą plaustą jį apvertė – didžiausias laiškų maišas tik pūkšt į vandenį ir pasklido po visas marias… Keletą laiškelių sugraibiau, o po to teko gelbėtis pačiai, nes ėmė apleisti jėgos. Kaip man gaila, kad taip laukti laiškai nepasieks šito kranto…
Nors Ugė tvardėsi, bet smulkutės ašarėlės vis tiek riedėjo jos rausvais skruostais.
– Hm, suprantu, – lėtai tarė Girulis. – Bet gal mes tau galėtume pagelbėti? Čia gyvena visai šauni barstukų kompanija. Lukterk.
Girulis aplakstė Mergakalnio apylinkes ir susirinko savo geriausius draugus – kitus barstukus: Vėdrynę, Naktižiedę, Mariabarzdį ir Spanguolį. Atlėkė dar ir lapinas Tigžys, nes jam šiaip viskas įdomu ir norisi visur dalyvauti.
– Marios – mano namai. Pažįstu jas kaip savo barzdą, tad manau, galėsiu bent kiek nors padėti, – šypsodamasis tarė Mariabarzdis.
Visi išgėrę po kevalą stiprios gilių kavos, ėmėsi darbo – kas nardė, kas braidė, kas plaukiojo po marias ir prašė visų sutiktų žuvų pagelbėti. Po trijų ilgų, bet, tiesą sakant, labai linksmų dienų, visi 238 laiškai buvo surasti! Šlapi, jūrų žolėmis aplipę, kvepiantys dumbliais, bet… įskaitomi! Kaip mat visi drauge išlakstė po mišką ir juos išnešiojo – tai buvo džiaugsmo laukusiems!!!
Gerai išsimiegoję (kokias dvi dieneles), gausiai pusryčiavo.
– Turiu jums labai labai padėkoti, tai tikras stebuklas, kad laiškai buvo atgauti. O man jau metas keliauti – kitąsyk aplankysiu nesislaptydama po uogelėmis, – žvitriai padėkojo Ugė.
Tada priėjo prie Girulio ir pašnibždėjo:
– Netyčia pastebėjau pilną kuparą neišsiųstų laiškų. Gal galiu ir aš kuo nors padėti? Girulis nuraudo, bet pajautė, kad jei ne dabar, tai gali niekuomet taip jų ir neišsiųsti. – Na, gerai. Bus kaip bus…
Ugė išplaukė. Ir po geros savaitės pagaliau – visas laiškų kuparas pasiekė Amilę! Įsivaizduokite, kaip ši nustebo! Apsidžiaugė, pasimetė, nusijuokė, pravirko, dar labiau nusijuokė ir… ėmėsi rašyti atgal. O kol rašė, girioje ėmė ristis nauji nuotykiai…

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, 2025